Prekyba vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukais

busku medelynas

Avietyno įveisimas

Vieta avietynui

Avietynui įveisti tinkamiausi nedidelio nuolydžio (iki 50) pietvakariniai ir vakariniai šlaitai.

Parenkant avietynui lygią vietą, žiūrima, kad joje nebūtų lomų ir daubų, nes avietėms kenkia net laikinas įmirkimas. Žemumose ilgai stovi šalti tirpsmo vandenys ir šalto oro masės, todėl pavasarį gali pašalti remontantinių aviečių atžalos, o ankstyvos rudens šalnos gali sumažinti derlių.

Avietės yra šviesamėgiai augalai, gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje. Jeigu aviečių krūmai auga pavėsyje arba per tankiai, jauni stiebai ištįsta, užtemdo derančius, būna aukšti bei ploni. Avietes netinka sodinti tarp vaismedžių arba po jais.

Dirva ir drėgmė

Avietės reiklios dirvai ir drėgmei, gausiai dera tik purioje, trąšioje dirvoje, rūpestingai prižiūrimos. Jų šaknys išsiraizgiusios negiliai dirvoje, daug drėgmės ir maisto medžiagų kasmet reikia naujiems stiebams.

Labai svarbu, kad dirvoje būtų daug humuso. Vidutinis mitybinių elementų kiekis - 60-100 mg/kg  P2O5 ir 120-210 mg/kg  K2O.

Geriausiai avietėms tinka lengvi ir vidutinio sunkumo laidūs ir purūs priemoliai. Gerai avietės auga ir drėgnuose priesmėliuose. Neverta aviečių sodinti labai sunkiose, supuolusiose dirvose.

Avietėms tinkamiausios silpnai rūgščios reakcijos (pH - 5,5-6,5) dirvos. Per daug rūgščias dirvas reikia kalkinti.

Drėgmės perteklius, užmirkusios dirvos avietėms netinka. Gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1-1,5 m nuo dirvos paviršiaus. Avietės blogai auga ir per daug sausose dirvose.

Dirvos paruošimas

Toje pačioje vietoje avietės auginamos 9-10 metų, todėl ypač svarbu tinkamai paruošti dirvą prieš sodinimą.

Avietės mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštą dirvą. Vidutinio derlingumo dirvose iškratoma apie 120 t/ha organinių trąšų – 60 t/ha mėšlo ir tiek pat durpių (sunkesnėse dirvose – daugiau). Mažiau derlinga dirva dar daugiau įtręšiama.

Atsižvelgiant į natūralų dirvožemio derlingumą bei granuliometrinę sudėtį, tręšiama ir mineralinėmis trąšomis su didesniu kalio kiekiu (iki 300 kg/ha v. m.).

Labai svarbu išnaikinti daugiametes piktžoles – varpučius, usnis, kiaulpienes, dilgėles, pienes ir kt. Būsimo avietyno plotą geriausiai nupurkšti visas piktžoles naikinančiu herbicidu raundapu. Jo norma – 4-6 l/ha (galima įdėti 6-10 kg/ha amonio salietros), purškiama ne daugiau kaip 300 l/ha skysčio ant sužėlusių piktžolių.

Asiūklius ir kitas daugiametes piktžoles efektyviai naikina 4 l/ha raundapo ir 2 l/ha MCPA super mišinys. Po purškimo   lietus turi nenulyti ne mažiau kaip 6 val. Nupurkšta dirva 3-4 savaites nepurenama.

Sodinamoji medžiaga ir sodinimas

Svarbu neapdžiovinti pervežamų sodinukų šaknų. Pervežamų aviečių šaknys uždengiamos polietileno plėvele arba apkasamos durpėmis. Atvežti sodinukai nedelsiant prikasami.

Avietės sodinamos rudenį arba pavasarį. Pavasarį avietės sodinamos kuo anksčiau, kai tik pradžiūsta dirva, nes jos labai anksti pradeda vegetuoti. Pasodintos vėliau gali nukentėti nuo sausros.

Avietės sodinamos eilėmis šiaurės - pietų kryptimi, kad krūmus vienodžiau apšviestų saulė. Atstumai tarp eilių pasirenkami pagal techniką, su kuria bus dirbama avietyne. Versliniuose uogynuose eilės dažniausiai būna kas 2,5-3 m, eilėse avietės sodinamos kas 0,5 m.

Skirtingais atstumais sodinamų aviečių sodinukų kiekis, vnt./ha

Avietes patogiausia sodinti į plūgu ar kaupiku išartas vagas, pabarsčius mineralinių trąšų, kurios prieš sodinant sumaišomos su žeme.

Sodinukų šaknys pamirkomos molio – mėšlo ar tik molio tyrėje. Kastuvu užžeriamos sodinukų šaknys, jeigu reikia, pagilinama vaga, kad šaknys neužsilenktų.

Šaknies kaklelis turi būti šiek tiek giliau negu augo medelyne. Lengvose dirvose avietės sodinamos 3-5 cm giliau.

Žemė aplink augalus apmindoma, gausiai paliejama
ir apmulčiuojama durpėmis. Stiebai nukarpomi iki pat žemės.

Aviečių trešimas

Azoto trąšų normos, remiantis lapų analizėmis ir priklausomai nuo natūralaus dirvos derlingumo, yra 70-120 kg/ha v.m. Jaunos avietės (pirmuosius dvejus metus po sodinimo) tręšiamos tik azoto trąšomis – 100-120 kg/ha v.m.

Azotas labiau skatina vegetatyvinį augalų augimą. Kiek tręšti azotu, galima spręsti pagal lapų žalumo intensyvumą, stiebų augumą, tankumą, tarpubamblių ilgį, krūmų sveikumą.

Didesnė dalis (apie 2/3 normos) azoto trąšų išberiama anksti pavasarį, o likusi - žydėjimo pradžioje. Nereikia aviečių pertręšti, nes jauni stiebai gali nespėti subręsti ir žiemą pašalti, labiau sirgti.

Kalis skatina derėjimą, didina atsparumą ligoms, sausrai bei šalčiui. Kai jo trūksta, aviečių lapai susmulkėja, kraštai ima ruduoti, išsikraipo, atrodo lyg apdeginti, prasideda tarpgyslinė audinių nekrozė, nudžiūvę lapai ilgai kybo ant stiebų.

Avietes tikslinga tręšti kompleksinėmis trąšomis, nes tik jos aprūpina augalus visais būtinais maisto elementais. Pavasarį, kai prasideda vegetacija, avietės eilėse tręšiamos 200-300 kg/ha kompleksinėmis trąšomis, su daugiau azoto ir kalio.

 

Remontantinių aviečių tręšimas

Remontantinėms avietėms azoto trąšų norma 1/3 didesnė – 90-150 kg/ha v. m.

Vegetacijos pradžioje avietės tręšiamos karbamidu.

Gegužės ir birželio mėn. 2-3 kartus avietės tręšiamos amonio salietra.

Kalio trąšų norma – 120-150 kg/ha v. m.

Fosforo trąšų norma – 40-60 kg/ha v. m.

Aviečių formavimas ir genėjimas

 

Saulė ir oras yra gerų avietynų pagrindas. Norint priskinti daug ir gražių uogų, avietės auginamos tik siauromis juostomis.

Paprasčiausia avietes auginti juostomis be atramų. Avietės auga siauromis juostomis, tarp kurių paliekami platesni tarpueiliai, kad augalai geriau vėdintųsi ir gautų daugiau šviesos.

Gausiausią derlių ir stambiausias uogas sunokina avietės su atramomis: stiebus geriau apšviečia saulė, pagausėja vaisinių šakelių, iki 20 % padidėja vidutinė uogos masė, iki 50-70 % ir daugiau išauga derlingumas, avietės beveik perpus mažiau serga kekeriniu puviniu ir stiebų ligomis.

Auginant avietes su vertikaliomis plokščiomis atramomis, paliekama 10-15 stiprių stiebų išilginiame juostos metre.

Formuojant avietes su dvipusėmis (“V” formos) atramomis, paliekama dvigubai daugiau stiebų.

Vasarą vienmečių stiebų paliekama 15-20 % daugiau negu reikia kitų metų derėjimui. Jų perteklius iškarpomas anksti pavasarį.

Derėję stiebai iškarpomi, kai nuskinamos uogos. Kartu iki pat žemės išpjaunami ir sužeisti, išlaužyti jauni stiebai. Nepaliekama stuobrelių, nes jie gali būti ligų infekcijos židiniai.

Aviečių mulčiavimas

Avietyne naudinga mulčiuoti dirvą. Mulčiavimas dar vadinamas sausuoju laistymu. Po mulčiu susikaupia daugiau lietaus ar tirpstančio sniego vandens, būna daugiau drėgmės per sausrą, pastovesnė dirvos temperatūra.

Nuolat mulčiuojamoje dirvoje pagausėja humuso, ji tampa puresnė, avietės išleidžia daugiau smulkių, mitybai reikalingų šaknų.

Drėgnais metais durpėmis mulčiuotų aviečių derlius padidėja 22-35 %, jų vidutinė masė – 12-16 %, o sausais metais derlius - 42-52 %, jų masė – 17-20 %. Mulčias efektyvesnis lengvesnėse ir sausesnėse dirvose negu humusingose, sunkesnės mechaninės sudėties dirvose.

Aviečių drėkinimas

Avietės labai jautrios drėgmės trūkumui. Daugiausiai vandens reikia avietėms, kai mezgamos ir auga uogos. Jeigu šiuo metu dirvoje trūksta drėgmės, 2-3 kartus gali sumažėti derlius.

Vykdytuose bandymuose nedrėkintosPolana veislės avietės išaugino 2,4 t/ha, o drėkintos lašeliniu būdu – 6,9 t/ha derlių, remontantinės Polka – atitinkamai – 2,6 t/ha ir 7,2 t/ha uogų derlių.

Avietes drėkinti ypač reikia lengvesnėse dirvose. Avietes geriau laistyti retai, bet gausiai, o ne dažnai ir po truputį, kad šaknys skverbtųsi gilyn į dirvą.

Aviečių ligos ir kenkėjai