Obelų ir kriaušių ligos
Obelų ir kriaušių rauplės
soduose padaro daugiausia žalos, ypač šiltais ir drėgnais metais. Rauplės pažeidžia lapus, vaisius, užuomazgas, ūglius, kai kada ir žiedus. Didžiausią žalą
padaro vaisiams.
Ligos požymiai. Vasaros pradžioje obelų viršutinėje lapų pusėje (kriaušių lapų apatinėje pusėje) atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, tamsių, žalsvu aksominiu apnašu, vėliau paruduojančių dėmelių. Jos plečiasi ir lapai dažnai per anksti nukrinta. Rauplės ypač žalingos jauniems medeliams, nes dėmėti lapai labai sumažina fotosintezę ir išgarina žymiai daugiau drėgmės. Nuo lapų liga plinta ant užuomazgų ir vėliau ant vaisių. Dėmės ant vaisių būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau pajuoduoja, toje vietoje odelė dažnai sukamštėja ir sutrūkinėja. Anksti užsikrėtę vaisiai esti smulkūs, kartais deformuoti. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai yra storesni, blogai auga, dažnai sudžiūsta.
Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, pirminė rauplių infekcija paprastai trunka iki birželio pabaigos. Pasibaigus šiai pavasarinei infekcijai, vėl prasideda antrinės infekcijos rauplių plitimas, trunkantis apie porą mėnesių. Šiuo periodu rauplės plinta ir be lietaus, užtenka ryte iškritusios rasos. Jeigu vaisių nokimo metu vyrauja lietingi orai, jų užsikrėtimas rauplėgrybiu gali trukti iki pat derliaus skynimo. Vaismedžių veislės yra nevienodai jautrios rauplėms.
Ligos židiniai yra nukritę lapai, ant medžių pasilikusios vaisių mumijos ir užsikrėtusios šakutės.
Apsauga. Rauplių sukėlėjų biologija yra labai sudėtinga ir pagal ją sudaroma visa apsaugos priemonių obelų ir kriaušių sode sistema. Purškimo lentelė
Pagal vaismedžių augimo tarpsnius obelis nuo rauplių purškiame žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo, vaisių užuomazgų kritimo tarpsniu (pirmąjį kartą dalis vaisių nukrinta, kai jie užauga iki 10 mm, antrasis vaisių kritimas, kai jie užauga iki 20 mm, dar vadinamas birželiniu vaisių užuomazgų kritimu) ir vaisiams augant. Purškimų laikas ir dažnumas labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų bei rauplių plitimo intensyvumo, o ypač nuo veislės jautrumo šiai ligai. Norint efektyviau kovoti su rauplėmis, būtina keisti purškiamus fungicidus, daryti kontaktinių ir sisteminių fungicidų mišinius, naudoti skirtingų cheminių grupių chemikalus, kad ligų sukėlėjai prie jų nepriprastų.
Anksti pavasarį išgenime ir išretiname vaismedžių vainikus. Rudenį sugrėbiame ir sudeginame lapus, kuriuose žiemoja ligos sukėlėjai.
Paprastasis vėžys
yra pavojinga ir sunkiai išgydoma vaismedžių liga. Daugiausia juo serga obelys, rečiau – kriaušės.Vaismedžiai paprastuoju vėžiu užsikrečia rudenį per
šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per žaizdas. Ūkanoti, drėgni ir šalti orai yra palankūs
vėžiui plisti, ypač antroje vasaros pusėje ir rudenį. Staigi paros temperatūrų kaita lapkričio-gruodžio ir vasario-kovo mėnesiais taip pat skatina šios
ligos plitimą, nes nuo temperatūrų kaitos sutrūkinėja vaismedžių žievė ir paprastai būna daug drėgmės. Ligos sukėlėjas nereiklus šilumai, plinta per visą
vegetaciją. Ne visos vaismedžių veislės vienodai jautrios paprastajam vėžiui.
Ligos požymiai yra įvairaus dydžio ir gylio, rumbuotos, negyjančios ir besiplečiančios žaizdos. Jos būna ant vienmečių ūglių, įvairaus storio šakų ir kamieno. Žaizdoms išsiplėtojus, vaismedžiai žūsta. Kai medžiai serga uždara vėžio forma, ant šakų būna ne žaizdos, o įvairios nekrotinės dėmės ar išaugos, kurių vidus esti išpuvęs.
Apsauga. Labai svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo, balinant juos 20 proc. kalkių pienu. Pavasarį ir vasarą išpjaustome pažeistas šakutes, išskaptuojame pažeistas vietas, o žaizdas dezinfekuojame ir užtepame vandens emulsinių dažų ir sisteminio fungicido skiediniu ar sodo tepalu. Kadangi vėžio užkratas dažniausiai patenka per žaizdeles, labai svarbu, nukritus lapams, nupurkšti medžius karbamidu, o jeigu vėžys labiau išplitęs – naudoti neorganinius fungicidus.
Obelų filostiktozė
pažeidžia lapus, vaisius, retkarčiais šakas. Daugiausia žalos padaro drėgną vasarą, nes smarkiai pažeisti lapai anksti nukrinta. Liga pasirodo vasaros
pradžioje ir plinta iki pat rudens. Derančiuose soduose pažeidžia tik obelų lapus, medelyne gali pažeisti ir ūglius. Sukėlėjai žiemoja nukritusiuose
lapuose, pažeistose šakutėse.
Ligos požymiai. Vasarą abiejose lapų pusėse atsiranda smulkios apskritos ar truputį kampuotos rusvos dėmelės su ryškiais, tamsiai rudais kraštais. Ant vaisių dėmės būna netaisyklingos, ryškiai atsiribojusios, rudos, vėliau susiliejančios, kartais sutrūkinėjančios (į jas dažnai įsimeta puviniai).
Apsauga. Rudenį sugrėbiame ir sudeginame lapus. Fungicidais purškiame žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo, vaisių užuomazgų – vaisių kritimo laikotarpiu.
Obelų miltligė
intensyviau ir gausiau pasireiškia sausesniais ir karštesniais metais. Obelų miltligę galima pastebėti žiemą arba pavasario pradžioje. Sukėlėjo grybiena
žiemoja pumpuruose. Miltligės pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikuosius, papurusiais žvyneliais, grublėtu matiniu paviršiumi. Jie vėliau sprogsta arba
visai neišsprogsta. Pumpurams skleidžiantis, miltligė apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Miltlige labiau serga azoto trąšomis pertręšti vaismedžiai ir šiai
ligai jautrių veislių obelys.
Ligos požymiai ryškiausiai pasimato ant sulapojusių medžių – jauni ūgliai ir žiedai aptraukti balta valktimi, lapeliai smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Vaisius aptraukia tinklelis.
Apsauga. Anksti pavasarį reikia išgenėti obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais. Vegetacijos metu rekomenduojama nuolat genėti miltligės pažeistus ūglius. Nuo miltligės purškiame žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo. Pagrindiniai purškimai fungicidais kas 7–14 d. derinami su bendra obelų apsaugos sistema.
Kriaušių gleivėtrūdė (rūdys)
ypač paplito Lietuvos soduose
pastaraisiais metais. Rūdžių teleutosporos plinta ant kazokinių ir kitų introdukuotų kadagių. Siekiant sumažinti šios ligos plitimą, pasaulyje imta riboti
kadagių auginimą ir įvežimą.
Ligos požymiai. Vidurvasarį viršutinėje kriaušių lapų pusėje atsiranda oranžinės dėmės, apatinėje lapų pusėje, kartais ir ant vaisių, susidaro spenelių formos, rudos, netaisyklingai rutuliškos eridės. Jomis iš rudens apsikrečia kadagiai, o pavasarį ant jų ūglių susidaro drebutiniai gurvuolėliai – teleutosporos, kurios užkrečia kriaušes. Liga vystosi per visą vegetaciją.
Apsauga. Reikia naikinti visus kadagius, augančius netoli vaismedžių sodų, arba purkšti juos fungicidais kaip ir kriaušes. Efektyviausiai rūdis naikina fungicidas Candit, taip pat efektyvus Score ir kt. (žr. obelų ir kriaušių apsaugos lentelę).
Vaisių rudasis puvinys (moniliozė)
labiausiai plinta karštu ir drėgnu oru. Liga pažeidžia vaisius, o kai kada ir žiedus, lapus, ūglius, šakutes. Kvapnūs kriaušių vaisiai daugiausia
užsikrečia puviniu per vapsvų padarytas žaizdeles.
Ligos požymiai. Ant vaisiaus atsiranda ruda, apvali, kiek įdubusi dėmelė, kuri greitai plečiasi ir apima visą paviršių. Vaisius pasidaro šviesiai rudas, ant jo susiformuoja koncentriškais ratais išsidėsčiusios arba pavienės, gelsvai rusvos, lyg miltuotos karputės. Vaisiai pūva, krinta arba mumifikuojasi ir sudžiūvę lieka kaboti ant medžių per žiemą. Sode užsikrėtę puviniu vaisiai toliau genda sandėliuose: pūvančių vaisių odelė būna standi, juoda, blizganti, kiti vaisiai nuo jų neužsikrečia. Daugiausia vaisių supūva laikymo pradžioje. Grybiena žiemoja vaisių mumijose. Pavasarį jos būna naujo užkrato židiniai.
Apsauga.Anksti pavasarį išgenime vaismedžius, nurenkame sode vaisių mumijas. Fungicidais nuo vaisių puvinių purškiame žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo, vaisių užuomazgų – vaisių kritimo laikotarpiu ir vaisiams augant. Žieminių veislių obelis purškiame likus 2-3 savaitėms iki skynimo.