busku medelynas

Šiandien prie namo ar kotedžo gana dažnai galime pamatyti neaukštas (2-2,5 m aukščio) obelaites su kompaktišku, siauru vainiku, kurio kamienas atrodo gausiai aplipęs vaisiais. Šoninių šakelių iš toliau nematyti, nes jos labai trumpos ir atrodo, kad vaisiai auga tiesiai ant kamieno. Siaura (apie 50-80 cm pločio) medelių vainiko forma primena koloną, todėl tokie vaismedžiai ir vadinami koloniniais.

Koloninių obelų skiriamasis bruožas – tai stori ūgliai su trumpais tarpubambliais, t. y. pumpurai išsidėstę labai arti vienas prie kito. Dėl šios savybės lapai užauga labai tankūs ir medeliai atrodo ypač dekoratyviai. Jaunų koloninių obelaičių kamienėliai atrodo stori, trumpi ir nešakoti (gali būti ir su keliomis šakomis, išaugusiomis beveik lygiagrečiai kamienui), palyginus su to paties amžiaus įprastiniais medeliais.

Kada atsirado koloninės obelys?

Koloninės formos obelys atsirado palyginti neseniai – XX amžiaus viduryje. 1964 m. vienas Kanados fermeris pastebėjo, kad jo sode augusi sena 'Makintosh' veislės obelis išaugino įdomią šaką, kuri beveik neturėjo šoninių šakelių, tačiau visa buvo gausiai aplipusi obuoliais ir atrodė panaši į svogūnų pynę. Tai buvo natūrali obels mutacija. Jis kreipėsi į pažįstamą selekcininką, vedantį naujas obelų veisles, ir parodė savo originalų medį. Mokslininkas labai susidomėjo ir ėmė tyrinėti tą obelį, perskiepijo iš šios šakos paimtus pumpurus ir sėkmingai pradėjo auginti kitus panašios koloninės formos medžius. Paskui koloninių obelų kūrimo bandymai tęsėsi, persikeldami ir į Europą. Taikant įvairius selekcijos mokslo metodus, buvo galima modifikuoti kitų rūšių ir veislių augalus, suteikiant jiems panašią koloninę formą.

Ar koloniniai vaismedžiai – tai nauja sodininkystės tendencija?

Koloniniai vaismedžiai yra visiškai nauja kryptis sodininkystėje. Tai puikus ir įdomus pasiūlymas mažų sklypų bei sodelių šeimininkams. Jie puikiai tinka papuošti sodo takelius, pasodinti prie gyvatvorių, terasų. Šie egzotiškos išvaizdos medeliai yra labai dekoratyvūs, tiek pasidabinę žiedais, tiek ir apkibę vaisiais. Anksčiau kolonines obelaites sodindavo daugiau kaip kiemo puošmeną, tačiau dabar sukurta daug gerų veislių, išauginančių įvairaus sunokimo laiko ir desertinio skonio obuolius. Dėka siauro šių medelių vainiko jie sodinami apie 1 m atstumu, todėl nedideliame žemės sklype galima įsiveisti sodelį su didele veislių įvairove.

Kokie yra koloniniai vaismedžiai ir populiariausios jų veislės?

Šiuo metu sukurta įvairių genčių koloninių vaismedžių – tai ne tik obelys, bet ir kriaušės, trešnės, slyvos. Populiariausios, aišku, yra koloninės obelys, kurios pasižymi veislių gausa ir išaugina įvairaus ankstyvumo ir puikaus skonio vaisius. Norint gausesnio derliaus, verta pasodinti kelias skirtingas tos pačios genties (obels, kriaušės ar kt.) veisles, kad geriau apsidulkintų jų žiedai.

Lietuvoje labiausiai paplitusios ir perspektyviausios koloninių obelų veislės, sukurtos Latvijoje, Rusijoje, Anglijoje, Švedijoje ir kt. šalyse. Jos skiriasi vaismedžių augumu, derlingumu, vaisių sunokimo laiku, skoniu, spalva ir kt. savybėmis. Iš vasarinių koloninių obelų veislių verta paminėti tokias kaip 'Uldis', 'President', 'Dejavu' (VM), 'Ciepa', 'Zane', rudeninių: 'Baiba', 'Inese', 'Bolero', 'Polka', 'Mango', 'Maliucha', 'Ostankino', 'Maypole', 'Kanadietiška', 'Waltz', žieminių: 'Valiuta', 'Golden', 'Duet', 'Ilma', 'Ilze', 'Moskovskoje ožerelje', 'Nataliuška', 'Koral', 'Flamenco', 'Gatis', 'Anda' ir kt.

Populiariausios mūsų šalyje koloninių kriaušių veislės yra vėlyva rudeninė 'Decora' - stambiais, gelsvai žaliais vaisiais su raudonais šonais, išsiskirianti labai siauru, dekoratyviu vainiku, ir 'Saphira', išauginanti gelsvai žalius vaisius, kurie sunoksta rugsėjo mėn.

Pagrindinės koloninių trešnių veislės yra šios: 'Silva' (žemaūgė, ankstyva, stambiomis, šviesiai raudonomis, saldžiomis uogomis), 'Victoria' (vėlyva, stambiauogė, tamsiai raudona), 'Queen Mary' (vėlyva, stambiomis, raudonomis, kremzlinės konsistencijos uogomis). Šios koloninės trešnių veislės yra savidulkės, puikaus skonio uogomis. Labai dekoratyviai jos atrodo pavasarį žydėjimo metu.

koloninių slyvų veislių labiausiai paplitusi Lietuvoje yra ankstyva ir ilgai deranti raudonvaisė desertinė veislė 'Kolonovidnaja', išsiskirianti siauru dekoratyviu vainiku. Iš vėlyvesnių koloninių slyvų galima paminėti labai derlingą veislę 'Imperial', kurios vaisiai yra mėlynos spalvos, gero saldžiarūgščio skonio, vengrinių slyvų tipo, kauliukas lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Panaši yra koloninė slyva 'Fruca', tamsiai mėlynais vaisiais ir gerai atsiskiriančiu kauliuku.

Kokie koloninių obelų privalumai ir trūkumai?

Pagrindinis koloninių obelų privalumas – tai jų kompaktiškumas, nes dėl siauro, kolonos formos vainiko medelis užima nedaug vietos ir mažame sklype jų galima pasodinti žymiai daugiau. Tai – gausus vaisių derlius, dėl didelio vaismedžių tankumo gaunamas mažame plote.

Koloninės obelys yra labai dekoratyvios, pasipuošusios žiedais, o vėliau – ryškiomis ir spalvingomis obuolių girliandomis. Jos sunokina ne tik skanius vaisius, bet sodinamos, kuriant kraštovaizdžio dizainą, dekoruojant alėjas ar takus, sudaro gražią gyvatvorę.

Koloninės obelys su žemaūgiais poskiepiais pradeda derėti labai anksti. Su tokiais poskiepiais jas ir rekomenduojama sodinti. Medeliai gali subrandinti derlių jau 2-ais metais po sodinimo. Sekančiais 7-8 metais koloninių obelų derlius tik didėja. Po to dar 5-6 metus jis išlieka panašiame lygyje. Koloninės obelys pasižymi gausiu derliumi - iš vieno medelio galima priskinti apie 10-15 kg obuolių.

Koloniniai medeliai auga lėtai ir nebūna labai aukšti (tai priklauso nuo poskiepio augumo), todėl palengvėja jų priežiūros (purškimo ir pan.) ir vaisių skynimo darbai. Pvz., koloninės obels su žemaūgiu M9 poskiepiu metinis sodinuko aukštis siekia ne daugiau kaip 60-70 cm nuo šaknies kaklelio, o 5-metė obelis bus vos aukštesnė už jus. Jos šoninės šakelės išaugs tik po 5-15 cm ilgio, obuolių derlius bus kasmetinis ir gausus. Medeliai nesudaro pavėsio, todėl vaisius gerai apšviečia saulė ir jie išauga geros kokybės.

Didelis privalumas – koloninių obelų galima beveik negenėti arba genėti minimaliai, nes jie neformuoja ilgų šoninių šakų. Koloninės obelys daugiausiai formuoja trumpąsias vaisines šakeles, kurios būna aplipusios žiediniais pumpurais ir išaugina gausų vaisių derlių.

Pagrindinis koloninių obelų trūkumas – nėra labai ilgaamžės, auginant su žemaūgiais poskiepiais. Jų gyvenimas retai viršija 15-20 metų.

Kiti straipsniai apie kolonines obelis