Koloninių obelų priežiūra

Svarbiausias koloninių obelų priežiūros ypatumas yra tas, kad jiems reikia sistemingo laistymo ir tręšimo, nes jų šaknys yra dirvos paviršiuje. Šiems vaismedžiams reikia mūsų dėmesio. Aišku, visi priežiūros darbai turi būti atliekami teisingai ir laiku. Tuomet šie medeliai atsidėkos gausiu ir puikios kokybės derliumi.

Koloninės obelys su žemaūgiais poskiepius turi paviršines, mažas ir jautrias šaknis. Todėl joms laistymas yra būtinas. Svarbiausia sistemingai laistyti kolonines obelaites 1-aisiais metais po sodinimo (nuo pavasario iki rudens), kad geriau įsitvirtintų jų šaknys. Pirmuosius 2-3 metus koloninius medelius būtina palaistyti bent 1 kartą per savaitę. Ypač laistymas reikalingas, kai ilgesnį laiką nelyja ir kaitina saulė – tuomet reiktų laistyti 2 kartus per savaitę (priklausomai nuo žemės drėgnumo). Laistoma gausiai, kad žemė persigertų iki 40 cm gyliu. Geriausiai laistyti vėliau vakare, kad augalo šaknys ilgiau išsaugotų drėgmę.

Kadangi koloninių obelų šaknys yra paviršinės, labai naudinga mulčiuoti jų pomedžius, kad geriau išsaugoti žemėje drėgmę. Po medeliais aplink kamieną užbarstomas kelių centimetrų storio kompostinių durpių sluoksnis. Mulčiuoti galima ir nupjauta žole, tik neliečiant kamienėlio (dėl šaknies kaklelio puvinio). Mulčas apsaugos medelių šaknis sausringu laikotarpiu nuo padžiūvimo.

Kadangi koloninės obelaitės sodinamos tankiai, jos gana greitai sunaudoja dirvoje esančias maisto medžiagas. Todėl jas būtina tręšti. Reikia laikytis nurodytų trąšų normų, nes padidinus jas, galime nudeginti paviršines koloninių vaismedžių šaknis. Pasodintus vaismedžius galima tręšti, praėjus ne mažiau kaip 1 mėn. po sodinimo. Kovo pradžioje kolonines obelis patręšiame kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis didesnį kalio kiekį. Jos aprūpina augalus pagrindinėmis maisto medžiagomis.

Pradėjus augti ūgliams (balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje), kolonines obelis tręšiame azoto trąšomis: arba 1 kartą duodame karbamidą, arba 2-3 kartus kas 7-10 dienų tręšiame amonio salietra. Salietra galima tręšti iki birželio vidurio arba iki Joninių. Ją galima išbarstyti aplink medelį. Jeigu yra galimybė, amonio salietra ištirpinama vandenyje (1 šaukštas salietros - į 10 l vandens) ir koloninės obelys palaistomos šiuo tirpalu 3 kartus gegužės - birželio mėn., kad gerai augtų ūgliai.

Karbamido dedame trečdaliu mažiau negu salietros (15 g - į 10 l vandens), nes jame didesnis azoto kiekis. Jeigu sausa ir ilgiau nelyja, tuomet būtina tręšti ištirpintomis trąšomis, kad medelis greičiau ir geriau įsisavintų maisto medžiagas. Kiek tręšti azotu, galima nuspręsti pagal lapų spalvą ir ūglio ilgį, storį. Jeigu lapai yra šviesiai žali, o ūgliai silpni, tai rodo, kad jiems azoto trūksta. Tamsiai žali, vešlūs lapai rodo, kad obelims azoto užtenka ir salietros jau nebereikia.

Žydint, formuojantis ir augant vaisių užuomazgoms, rekomenduojama palaistyti medelius tirpių kompleksinių mineralinių trąšų tirpalu (pvz., "Kemira" trąšomis). Labai tinka ir organinės trąšos, pvz.: medžio pelenai, sumaišyti su perpuvusiu mėšlu (įterpiant į žemę) arba mulčiavimas kompostu. Galima medelius tręšti ir kompleksinių trąšų tirpalu per lapus. Visa tai atliekama ne vėliau kaip iki liepos vidurio. Rudenį (rugsėjo mėn.) medeliai tręšiami biriomis kalio ir fosforo trąšomis, kad ūgliai greičiau sumedėtų ir vaismedžiai geriau pasiruoštų žiemojimui.

Vėlesniais metais, kai susiformuoja didesnis obelų vainikas, tręšimą azotu galima sumažinti (vėl žiūrime pagal lapų spalvą) – tai sulėtins ūglių augimą ir paskatins augalus derėti. Tuomet daugiau tręšiame tirpiomis kompleksinėmis trąšomis.

Žiedų ir vaisių skaičiaus normavimas koloniniams vaismedžiams yra labai svarbus, nes jie labai gausiai žydi ir gali nesugebėti išauginti bei išlaikyti tokio didelio kiekio vaisių. Pirmaisiais metais patartina išskabyti visus žiedinius pumpurus. Tuomet medelis visą savo augimo energiją skirs geram įsišaknijimui, šaknų ir paties medelio augimui, tinkamai pasiruoš sekančių metų derėjimui. Antraisiais metais galima palikti pusę visų užuomazgų.

Vėlesniais metais vaisių užuomazgos retinamos po birželinio užuomazgų kritimo, kada likusieji vaisiai pradeda augti ir jų skersmuo siekia 1-2 cm. Paliekama po 1-2 obuoliukus buvusiame žiedyne ir kad vaisiai būtų tolygiai išsidėstę ant šakų. Nuskabomi ligų ir kenkėjų pažeisti, deformuoti ir smulkiausi obuoliukai, paliekant pačius stambiausius ir gražiausius.

Po retinimo užaugę vaisiai bus ne tik didesni, bet ir gražiau nusispalvinę, geresnio skonio. Užuomazgų retinimas padeda gauti gerus derlius kiekvienais metais ir išvengti vaismedžių derėjimo pramečiavimo (t.y. derliaus kas antrais metais). Dėl užuomazgų ir vaisių normavimo koloninės obelaitės išeikvoja mažiau savo gyvybinių resursų ir ilgiau gyvena.

Koloninių obelų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemonės yra tokios pačios kaip įprastinių obelų (žr. tinklalapyje – obelų ligos, kenkėjai ir apsaugos lentelė). Vienas iš svarbiausių puškimų, ypač jaunų medelių, yra puškimas nuo amarų, kurie pažeidžia jaunus ūglius, sustabdo normalų jų augimą. Vyraujant sausiems ir karštiems orams, reikia nupurkšti nuo erkių.

Be cheminių preparatų galima naudoti ir biologines apsaugos priemones, pvz., vaismedžių augimą sustiprina ir padidina jų atsparumą ligoms bei kenkėjams dilgėlių ekstraktų naudojimas. Nuo amarų naudojama liaudiška priemonė – purškimas pelyno, tabako lapų ir ūkiško muilo nuoviru. Medelius galima purkšti stipriai kvepiančių augalų – česnakų, svogūnų lukštų, pušų spyglių – nuovirais, kurių aštrus kvapas atbaido kenkėjus. Prie medelių pasodintų medetkų, kalendrų, bitkrėslių, melisų kvapo taip pat nemėgsta kenkėjai. Sode efektyvu naudoti geltonos spalvos lipnias gaudykles su įvairiais feromonais skraidantiems kenkėjams (vaisėdžiams, pjūkleliams, lapsukiams, amarams, tripsams) gaudyti.

Rudenį reikia sugrėbti ir sudeginti nukritusius obelų lapus, kuriuose žiemoja ligų sukėlėjai bei kenkėjai. Žiemojančius kenkėjus bei grybinių ligų sukėlėjus efektyviai naikina purškimas karbamidu, pasibaigus obelų vegetacijai. Lapkričio pabaigoje rekomenduojama nubaltinti koloninių obelaičių kamienus.

Kovai su graužikais žiemą reikia skirti ypatingą dėmesį, nes zuikiai labai mėgsta vaišintis obelaičių žieve ir pumpurais. Zuikiai ir pelės bei pelėnai gali padaryti didelių nuostolių, jų pažeisti medeliai pavasarį gali ir neatsigauti. Pelėms būtina dėti nuodus: granules, nuodytus grūdus arba plastikines nuodų kaladėles patogiausia sudėti į maždaug 40 cm ilgio nupjautą plastikinio vamzdžio dalį, padedant prie medelių kamienų.

Apsaugant medelių kamienus, efektyviausia yra aprišti juos eglišakėmis, šakų viršūnes nukreipiant į apačią. Galima įsigyti ir plastikinių kamienų apsaugų, jas geriau naudoti šviesios spalvos (kad neįkaitintų saulė). Žiemos metu, kai būna daug puraus sniego, keletą kartų nueikime prie medelių ir stipriai aptrypkime aplink juos sniegą. Taip neleisime pelėms laisvai judėti po puriu sniegu ir patekti prie medelių kamienų.