Šilauogių ligos, kenkėjai ir apsauga

Saugantis ligų ir kenkėjų, labai svarbu pasodinti sveikus sodinukus. Šilauogių ligos bei kenkėjai dažniausiai atsiranda dėl nepalankių augalų augimo sąlygų, netinkamos priežiūros ir palankių infekcijai plisti oro sąlygų. Nepasodinkite šilauogių per tankiai ir per giliai. Ypač svarbu palaikyti tinkamą dirvos rūgštingumą ir pakankamą drėgnumą bei subalansuotą augalų tręšimą. Vertėtų žinoti, kad azoto trąšomis pertręšti augalai yra mažiau atsparūs ligoms. Nuolat stebėkite šilauogių krūmus, ar atsirado ligų ir kenkėjų pažeidimų. Iš karto išpjaustykite užsikrėtusius ūglius arba pažeistas šakutes, nukerpant jas iki sveikos stiebo dalies, ir sudeginkite.

Su grybinėmis ligomis kovojama, naudojant įvairius fungicidus, su kenkėjais – insekticidus, tačiau tinkamu laiku ir tirpalai turėtų būti mažų (0,1 – 0,2 %) koncentracijų. Pagal galimybes naudokite biologines apsaugos priemones, ypač kai ima nokti uogos.

Dažniausiai šilauogių ligos pasireiškia drėgnais metais. Didžiausius nuostolius šilauogėms padaro grybinės ligos, kurios pažeidžia įvairias augalo dalis: stiebus, jaunus ūglius, lapus, žiedus ir uogas. Svarbiausios šilauogių ligos yra stiebų deguliai, vėžys, antraknozė, filostiktozė, kekerinis puvinys, moniliozė, miltligė ir kt.

Stiebų deguliai (sukėlėjas Fusicoccum putrefacens Shear) yra labiausiai paplitusi ir kenksmingiausia šilauogių grybinė liga. Ja augalai gali užsikrėsti visą vegetaciją, bet dažniausiai - birželio ir liepos mėn., kai temperatūra neviršija +16-18° C. Pavienės dėmelės gali atsirasti jau anksti pavasarį. Iš pradžių ant 1-2 metų stiebų ties lapų prisegimo vietomis atsiranda mažų rausvų dėmelių, kurios didėja, pasidaro ovalios ir įgauna kaštoninę arba rudą spalvą. Palaipsniui dėmės susilieja viena su kita ir apjuosia lyg žiedu visą stiebą. Žievė dėmėse išdžiūsta, sutrūkinėja, mediena įdumba ir atsiranda negilios, pailgos ir džiūstančios nekrozinės žaizdos su iškilusiais kraštais. Dažniausiai jos atsiranda apatinėje stiebo dalyje arba prie stiebų išsišakojimų. Pirmiausia pradeda džiūti šoninės šakutės, o po to palaipsniui apmiršta visa šaka. Ant senų stiebų susidaro lėtai besiplečiančios gilios žaizdos, padengtos atsilupusia žieve. Sergančių augalų lapai įgauna ryškią rausvai rudą spalvą dar ilgai iki rudeninio lapų kritimo. Vasarą ant lapų susiformuoja beveik apvalios rudos dėmės su ryškiu avietinės arba raudonos spalvos apvadu. Jeigu pažeidžiamas šaknies kaklelis, tada gali nudžiūti visas krūmas. Deguliai dažnai tampa jaunų šilauogių krūmelių žuvimo priežastimi.

Apsauga: Pagrindinė profilaktinė priemonė yra krūmų genėjimas. Ankstyvą pavasarį efektyvu nupurkšti vario preparatais. Kaimyninėse šalyse naudojami sisteminiai fungicidai Topsin M 500 SC (0,2 % tirpalas), Switch 62,5 WG ir kt., taip pat biologiniai preparatai, pvz.: Polyversum WP (v. m. Pythium oligandrum).

Vėžys (Phomopsis vaccinii Shear) labiausiai plinta, kai gegužės – birželio mėn. vyrauja karšti, sausi orai ir būna vidutinė (65–70 %) oro drėgmė. Užsikrėtus augalui, pradeda džiūti ir susisuka jaunų ūglių viršūnės. Lapai sunyksta ir pasidaro rudi, ant jų susidaro tipiškos vėžiui, raudonos arba rausvos iki 1 cm skersmens dėmės. Šakų žievė pažeistose vietose paruduoja ir atrodo lyg nudeginta saulės. Pagrindiniai ligos požymiai – nudžiūvusios ūglių viršūnės ir paraudę, sudžiūvę, bet nenukritę nuo šakų lapai. Infekcija plinta stiebu žemyn ir prasiskverbia į visas augalo dalis.

Apsauga: Išpjaustykite ir sudeginkite pažeistas šakas, nesodinkite šilauogių šaltoje, šlapioje dirvoje. Ankstyvą pavasarį (iki pumpurų brinkimo) arba rudenį, nukritus lapams, efektyvu nupurkšti vario preparatais. Pastebėjus stiebų pažeidimus, purkšti fungicidais. Lietuvoje registruotas biologinis fungicidas šilauogėms - Serenade Aso (v. m. Bacillus subtilis). Kaimyninėse šalyse naudojami sisteminiai fungicidai: Topsin M 500 SC, Switch 62,5 WG, Score 250 EC ir kt.

Antraknozė (Colletotrichum gloeosporioides) labiausiai pavojinga, vyraujant lietingiems ir karštiems orams - gali labai sumažinti šilauogių derlių ir uogų kokybę. Būdingi ligos požymiai pastebimi ant prinokusių uogų - tai ryškiai rožinės ar oranžinės dėmės. Laikui bėgant, liga plinta ir ant ūglių bei lapų, ant kurių susidaro įvairių formų dėmės - nuo mažų, rudų iki didelių, juodų.

Apsauga: Sergančias šakas reikia iškarpyti iki sveikos vietos ir sudeginti, o šilauoges purkšti fungicidais nuo žydėjimo pradžios iki uogų skynimo ir derlių nuėmus. Kaimyninėse šalyse naudojami fungicidai: Topsin M 500 SC, Score 250 EC, Switch 62,5 WG, taip pat biologiniai preparatai, pvz.: Polyversum WP (v. m. Pythium oligandrum).

Nuo filostiktozės (Phyllosticta vaccinii) geriausia purkšti ankstyvą pavasarį, prieš žydėjimą. Ant sergančių šilauogių lapų susidaro mažos dėmelės balsvai pilku viduriu su raudonai rudu krašteliu. Labai užkrėsti lapai per anksti nukrinta.

Apsauga: Sergančius lapus reikia tuoj pat sugrėbti ir sudeginti. Cheminė apsauga - kaip ir nuo degulių.

Kekerinis, arba pilkasis puvinys (Botrytis cinerea Pers.) daug nuostolių gali padaryti vasarą, kai žydėjimo ir uogų skynimo metu dažnai lyja. Puvinys pažeidžia žiedus, uogas, lapus, jaunus stiebus. Pažeistos šakos pirmiausia paruduoja arba parausta, paskui pasidaro pilkos. Užsikrėtę žiedai paruduoja, tačiau uogos dar gali subręsti. Sunokusios uogos pasidengia pilkšva grybiena ir pūva. Ligos sukėlėjas žiemoja ant nukritusių lapų, uogų ir pažeistų šakų.

Apsauga: Naudojami fungicidai nuo puvinių. Lietuvoje registruotas biologinis fungicidas šilauogėms - Serenade Aso (v. m. Bacillus subtilis), purškiamas nuo žydėjimo pradžios, o purškimas per žydėjimą yra labai efektyvus. Kaimyninėse šalyse naudojami fungicidai: Teldor 500 SC (purškiamas ir uogų nokimo metu), Switch 62,5 WG, Signum 33 WG, Topsin M 500 SC bei kt., taip pat ir biologiniai preparatai, pvz.: Polyversum WP (v. m. Pythium oligandrum).

Moniliozė, arba rudasis vaisių puvinys (Monilia vacinii) yra labai kenksminga liga, sukelianti didelius derliaus nuostolius JAV ir Kanadoje. Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje ji šiuo metu šilauogėms gana reta. Pirmiausia užsikrečia žiedai, kurie ruduoja, užsimezgusios uogos pakeičia spalvą, raukšlėjasi ir išdžiūsta dar nesunokusios (ant augalo susidaro vadinamos "mumijos"). Augalų viršutiniai lapai smulkėja, viršūnėlės pasidaro pilkai violetinės, gali pajuoduoti ir sudžiūsta. Grybas žiemoja mumifikuotose uogose.

Apsauga: Labai svarbu kovai su monilioze yra pažeistų augalų dalių pašalinimas ir deginimas. Purkšti fungicidais (kaimyninėse šalyse naudojami fungicidai: Topsin M 500 SC, Score 250 EC), o svarbiausia - palaikyti geras šilauogių augimo sąlygas.

Miltligė (Microsphaera vaccinii) yra mažiau pavojinga grybinė liga. Ji pasireiškia, kai sausi ir karšti orai staigiai kaitaliojasi su ryškiais temperatūrų svyravimais ir gausiais krituliais. Paprastai ligos požymiai pasireiškia ryškiomis miltingomis dėmėmis ant lapų. Miltligė pavojinga tuo, kad mažina šilauogių ištvermingumą žiemą ir derlingumą.

Apsauga: Lietuvoje šilauogėms registruotas sisteminis fungicidas Candit. Kaimyninėse šalyse naudojami preparatai: Topas 100 EC, Score 250 EC, Signum 33 WG ir kt.

Šilauoges pažeidžia ir virusinės ligos. Užsikrėtę virusais augalai užauga maži, jauni ūgliai džiūsta, lapai deformuojasi. Juos nustatyti labai sunku, būtina sunaikinti pačius užsikrėtusius augalus. Dėl virusų padarytos žalos kartais netenkama iki 25 proc. derliaus.

Šilauogės turi nedaug kenkėjų. Pavojingiausi kenkėjai yra šilauogių pumpurinės erkutės, šilauoginiai gumbauodžiai ir amarai. Mažiau kenksmingi yra juodieji pjovėjai, grambuoliai, lapsukiai, grikinukai, cigarsukiai ir kt. Kaip potencialus kenkėjas gali būti paminėta vaisinė muselė (Drosophila suzukii), 2009 m. įtraukta į Europos sodo augalų kenkėjų sąrašą, bet Lietuvoje dar nepastebėta. Šilauogių kenkėjai labiau pasireiškia didesniuose uogynuose. Auginant kelis krūmus savo sodelyje, jie yra retesni. Daugiau kenkėjų gali būti prie miško ar apleistų, piktžolėtų plotų.

Šilauogių pumpurinės erkutės (Acalitus vaccini) - vienos iš pavojingiausių šilauogių kenkėjų, ypač pavasarį. Šių kenkėjų plika akimi nepamatysite, tai 0,2 mm ilgio, perlamutriškai baltos erkutės. Jos iščiulpia sultis iš žiedų, žiedinių pumpurų ir uogų užuomazgų. Krūmas prasčiau auga, žiedai ir uogų užuomazgos gali nukristi, o pažeistos uogos praranda prekinę išvaizdą. Uogos gali būti deformuotos, nepilnai išsivysčiusios, su šiurkščia odele.

Apsauga: Purkšti užkrėstas šilauoges akaricidais (tai preparatai, naikinantys erkes) pavasarį, kai erkutės pradeda maitintis lapais. Sausą ir karštą vasarą gali plisti ir kitų rūšių erkės. Lietuvoje nuo erkių šilauogėms registruoti: Envidor, Nissorun 250 SC ir Fibro (parafino aliejus).

Šilauoginiai gumbauodžiai (Dasyneura vaccini) gali būti gana dažni didesniuose uogynuose. Jie pasirodo šilauogyne jau pavasarį ir per vegetaciją išsivysto 2-3 kartos. Tai mažos, iki 15 mm dydžio muselės. Jų baltos, 1,5-2 mm ilgio lervos maitinasi viršutinėje lapų pusėje, todėl lapų kraštai užsiriečia ir džiūsta. Stipriai pažeisti lapai ir ūglių viršūnės nudžiūsta. Dėl to sulėtėja augalų augimas ir derėjimas. Ypač kenksmingi jauniems šilauogių krūmeliams.

Apsauga: Labai svarbu kuo greičiau iškarpyti ir sudeginti kenkėjų pažeistus ūglius, kol dar lervos neišlindo iš jų. Cheminės apsaugos priemonės yra insekticidų naudojimas: Lietuvoje šilauogėms registruotas yra Proteus OD, kaimyninėse Europos šalyse naudojami Mospilan 20 SP, Calypso 480 SC ir kt. Purškiama pastebėjus pirmus lapų pažeidimo požymius ir pakartojant purškimą po 2 savaičių. Apsaugą nuo šio kenkėjo apsunkina tai, kad jo lervos greitai užlenkia lapų kraštus ir insekticidai ten sunkiai patenka.

Amarai (Aphididae) daugiau pasireiškia po šiltų žiemų, plinta gegužės - birželio mėn. Jie dažniausiai kenkia jauniems šilauogių ūgliams, čiulpdami augalų sultis ir deformuodami lapus bei nesumedėjusius ūglius. Amarai pavojingiausi jauniems krūmams, nes stabdo augimą. Šilauogėms kenkia kelių rūšių amarai. Pupiniai amarai (Aphis fabae) yra apie 2 mm dydžio, juodi ir sparnuoti. Persikiniai amarai (Nectarosiphon persicae) yra apie 3 mm dydžio, nuo šviesiai iki tamsiai žalios spalvos. Sparnuoti jie būna rausvi, besparniai - žali ir žalsvai geltoni. Panašūs yra šilauoginiai amarai (Amphorophora borsalis).

Apsauga: Pradėjus plisti amarams, reikia naudoti insekticidus. Lietuvoje šilauogėms registruotas yra Proteus OD, kaimyninėse šalyse naudojamas Mospilan 20 SP, Calypso 480 SC ir kt.

Juodieji pjovėjai (Otiorhynchus sulcatus) yra straubliukų šeimos vabalai (10-15 mm ilgio, juodi, su šviesiais dryželiais). Jie pasirodo gegužės-liepos mėnesiais. Vabalai ėda lapus, padarydami būdingas pusmėnulio formos skyles. Lervos būna baltos su šviesiai ruda galva, lenktos (arkos formos), užauga iki 8-10 mm. Jos yra pavojingos, nes graužia šilauogių šaknimis. Smulkesnes šakneles nugraužia visai. Kenkėjo lervas galima rasti stambesnių šaknų viduje. Pirmiausia pradeda gelsti pažeistų augalų viršūnės, vėliau jos paruduoja, krūmai auga vis silpniau ir po 3-4 metų visai žūsta. Atpažinti šių kenkėjų lervų pažeidimą nėra lengva. Iškasus karštą vasarą nuvytusį šilauogės krūmą ir apžiūrinėjant susilpnėjusias šaknis, lervų nesimato, nes vasarą būna tik vabalai. Lervos maitinasi šaknimis nuo rudens iki pavasario. Nepatyrusiam žmogui rudenį rasti lervas nėra lengva, nes jos labai mažytės. Todėl tikslingiausia iškastą krūmą apžiūrėti pavasarį, kada lervos užauga iki 1 cm ir maitindamosi būna prie šaknies kaklelio. Paprasčiausias būdas nustatyti kenkėjui yra ieškoti būdingų skylių šilauogių lapuose.

Apsauga: Prieš sodinant šilauoges, ypač veisiant didesnį uogyną, reikia patikrinti, kad paruoštame dirvos substrate nebūtų juodojo pjovėjo ir kitų kenkėjų lervų. Vienas iš apsaugos būdų, auginant nedaug šilauogių, yra juodojo pjovėjo vabalų rinkimas. Vabalus galima rinkti vakarais, tamsoje ir stipriai apšviečiant šilauogių krūmą, tuomet jie nukrinta, apsimetę negyvais. Tai galima daryti nuo pavasario iki rudens. Kaimyninių šalių patirtimi, juodojo pjovėjo lervas galima efektyviai sunaikinti, naudojant biologinį preparatą „Larvanem“ (v. m. - Heterorhabditis bacteriophora). Jį reikia naudoti 2-3 kartus: 1. balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje; 2. rugpjūčio-rugsėjo mėn.; 3. kitų metų balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Paruošus darbinį tirpalą, juo palaistykite šilauogių krūmus. Versliniame šilauogyne laistoma per drėkinimo sistemą. Vienintelė sąlyga - palaikyti pakankamą dirvožemio drėgmę maždaug 2 savaites po preparato panaudojimo. Sausesnėje dirvoje jis ilgai neveiks ir bus nepakankamai efektyvus. Šis preparatas tinka ir kitų kenkėjų lervoms naikinti.

Paprastieji grambuoliai, arba karkvabaliai (Melolontha melolontha) ir jų lervos taip pat kenkia šilauogėms. Suaugę vabalai maitinasi ne tik lapais, bet ir žiedais. Ypač pavojingos yra grambuolių lervos, kurios ėda jaunų augalų šaknis. Balta, stora lerva užauga iki 50 mm ilgio, ji būna sulenkta lyg pasaga, su didele ruda galva ir trimis poromis kojų ant liemens. Lervos vystosi 3 metus. Jų gali būti dirvose, kur ilgai buvo pievos ar kiti nedirbami žemės plotai. Dėl to, bent 1-2 metus prieš šilauogių sodinimą tame plote rekomenduojama sėti lubinus, grikius ar kitus augalus.

Apsauga: tokia pati kaip ir nuo juodųjų pjovėjų (žiūrėti aukščiau).

Lapsukiai (Tortricidae). Lietuvoje labiausiai paplitę yra rožiniai lapsukiai (Archips rosana) - tai vieni iš žalingiausių lapus graužiančių kenkėjų. Jie plinta kasmet. Lapsukiams yra palankesnės sąlygos vystytis, kai drugių skraidymo metu oro temperatūra yra aukštesnė (15-20° C). Iš peržiemojusių ant stiebų kiaušinėlių lervos išsirita jau gegužės viduryje ir pradeda maitintis lapais ir uogų užuomazgomis. Lervos yra žalios su tamsiai ruda ar juoda galva, užaugančios iki 15–22 mm. Jos skeletuoja ar išėda apvalias skyles lapuose, vėliau maitinasi susuktuose lapuose, užuomazgose ar jaunose uogose.

Apsauga: Rinkti ir deginti susisukusius šilauogių lapus. Insekticidais geriau purkšti dar iki lapų susisukimo, prieš pat žydėjimą ir iškart po žydėjimo. Lietuvoje šilauogėms registruotas yra Proteus OD, kaimyninėse šalyse naudojamas Mospilan 20 SP ir kt.

Grikinukai, arba sodiniai grambuoliukai (Phyllopertha horticola) Lietuvoje labai dažni. Tai 8-12 mm ilgio, žalsvai ar melsvai juodi vabalai, kurie kenkia vidurvasarį. Jau gegužės pabaigoje ir birželio mėn. lapuose matyti išėstos stambokos, netaisyklingos formos skylės (panašiai graužia ir grambuolių vabalai). Apgraužia ir žiedus, jaunas uogas. Vabalai skraido šiltomis saulėtomis dienomis gegužę ir birželį. Kiaušinius deda į žemę, lervos žiemoja dirvoje. Grikinuko lervos minta šaknimis, jos ypač pavojingos jauniems krūmeliams.

Apsauga: Insekticidai (kaimyninėse šalyse naudojamas Mospilan 20 SP ir kt.) naudojami vabalų intensyvaus skraidymo metu, apsauga nuo lervų pažeidimo tokia pat, kaip ir nuo juodojo pjovėjo bei paprastojo grambuolio lervų.

Cigarsukiai (Rhynchitidae). Dažnesni yra liepiniai cigarsukiai (Byctiscus betulae) - tamsiai mėlyni arba žalsvai metalinės spalvos, blizgantys, 6-10 mm dydžio vabaliukai. Jie graužia lapus ir susuka juos į vamzdelį, padarydami į cigarą panašų ritinėlį. Susuktų lapų viduje maitinasi 6-8 mm dydžio, baltos su geltonais plaukeliais lervos. Pažeisti lapai palaipsniui nyksta, paruduoja ir nudžiūsta. Kenkėjo atsiradimą ant šilauogių nesunku pastebėti pagal susuktus į "cigarą" lapus .

Apsauga: Pažeistus lapus reikia nedelsiant surinkti ir sudeginti.

Apsauga nuo gyvūnų: Žiemą kiškiai gali nugraužti jaunus šilauogių stiebus ir šakas iki pat žemės, dažniausiai vienmečius, todėl reikia pridengti juos eglišakėmis arba aptverti tinkline tvorele. Pelės apgraužia šilauogių šaknis, pridaro urvų, kurie, kaip ir kurmių urvai, džiovina uogyną. Tarp krūmų padėkite nuodytų grūdų, įbėrę juos į plastikinių ar kitokių vamzdžių (30-40 cm ilgio) vidų. Paukščiai taip pat mėgsta šilauoges, tad uogų nokimo metu ant krūmų reiktų užtiesti tinklus.